vėjingas

vėjìngas, -a adj. (1) DŽ, NdŽ, KŽ, LKKIII139(Kbr), vė́jingas (1) Š, NdŽ, LKKIII139(Kbr); S.Dauk, M žr. vėjuotas: 1. Pereitą nedėlią vakarai buvo vė́jingi, o itą – bevėjai Rod. Esti kada vasara vėjìnga, ale daugiausia [vėjai esti] rudenį, pavasariais Trgn. Diena išaušo apsiniaukusi, vėjinga rš. 2. Aš užlipęs buvau ant vėjingosios kalno viršūnės HO.